VISKAS ARBA NIEKO. Režisierius Cezaris Graužinis

Liūdna komedija

Padedamas savo aktorių Cezaris Graužinis kūrė regimą ir girdimą „vidinę kelionę“ – psichinį procesą, kai fantazijos pinasi su atsiminimais. Režisierius pats labai nustebo, savo parašytame tekste pastebėjęs daugybę aliuzijų į lietuviškas dainas ir pasakas. Meistriškai žongliruodamas šiuolaikinėmis realijomis ir pasąmonės klodais, C. Graužinis pasakoja šiuolaikišką pasaką – kaip paslaptį, kaip terapiją, kaip energijos pažadinimo ritualą.

Propaguojantis „vaizduotės teatrą“, šįkart režisierius gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais, kur veikėjai tampa atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės. Ir grįžta.

Spektaklio „Viskas arba nieko“ naujoviškos raiškos formos ir subtiliai gili dramaturgija padarė įspūdį ne tik Lietuvoje, bet ir visko mačiusiems žiūrovams didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Neue Stücke aus Europa“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje. Iki tol jame yra dalyvavę tik Eimuntas Nekrošius (1992 m. su spektakliu „Kvadratas“) ir Rimas Tuminas (1996 m. su spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“). Festivalio internetiniame dienoraštyje teatro kritikai C. Graužinio veikalą „Viskas arba nieko“ gretina su S. Beckett'o kūryba, įžvelgia jame egzistencializmo ir meditacijos, beveik metafizikos elementų.

Pasak režisieriaus C. Graužinio, spektakliu „Viskas arba nieko“ siekiama, „kad jį žiūrintis žmogus trumpam iškristų iš konteksto, kad pailsėtų nuo suvokimo inercijos. Kitaip tariant, kad jam „nuneštų stogą”. Į spektaklį ateina vis daugiau jaunų žmonių, pasirengusių tai patirti“.

Spektaklį įvertino publika ir teatro kritikai.

„Graužinis teigia šviesią, skaidrią teatro kryptį. Žodį atliepia judesys, jausmą – muzika; tekstas skleidžiasi kaip paskirų fragmentų koliažas, jungiamas ritmų kaita ir nuotaikų priešpriešomis. Kalbėjimas prilygsta psichoterapijos seansui, kurio metu vis giliau skverbiamasi į užslėptus ar neišsakytus pojūčius, susijusius su laimingomis akimirkomis, buitinėmis situacijomis ar nerealizuotomis svajonėmis. Toks tekstas būdingas ir XX a. avangardistų, ir šiuolaikinei dramaturgijai, adoruojančiai kalbos/žodžio autonomiją ir per skirtingus balsus, keitimąsi replikomis formuojančiai ir personažą, ir jo pasaulio jauseną“. (7 meno dienos)

„Spektaklyje Martyno Bialobžeskio muzika – skaidrių svajonių ir grožio simbolis. Čia viskas sukasi ratu: personažai kalba apie grikių laukus, stiklinį ąsotį, iš kurio gali atsigerti, baltas sienas, artimo žmogaus apkabinimą, numirėlius. Aktoriai tęsia C. Graužinio kuriamo teatro stilistiką“. (Lietuvos rytas)

„Graužinis spektaklį-žaidimą nagrinėja, narplioja, manipuliuoja juo, analizuoja teatrą kaip visuomeninį reiškinį, permąsto spektaklio kūrimo procesą ir, regis, tuo mėgaujasi. Graužinis savojo spektaklio pasaulį kuria kaip koks demiurgas – iš pirmapradės materijos bei chaoso. Režisierius išsilaisvina iš literatūros gniaužtų ir tarsi atsigręžia į istorinio avangardo tradiciją, siekusią teatrą sugrąžinti prie pačių ištakų: žaidimo, ritualo, cirko, šelmiškos klounados. Kiekvienas žiūrovas čia ras tiek, kiek pats norės (ar sugebės) atrasti, kiek aktyvi ir imli bus jo fantazija“. (Menų faktūra)

„Toks teatras įdomus, nes jis aktualus, paprastas ir kartu sudėtingas bei labai panašus į tiesą. Pagrindinis motyvas – ieškojimas savęs ir kitų bei bandymas atpažinti tai, kas yra tikra, veikė savo paprastumu ir įdomiais artistiškais sprendimais. C. Graužinis ir šiame spektaklyje liko ištikimas savo žaviam stiliui, kur beveik nėra ribų tarp rimtų ir prasimanytų dalykų, kur nėra konkrečių žanrų, nes komedija čia puikiai randa vietą dramos sąvokoje, o tragedija ir rimta drama staiga virsta absurdu. Šiuos perėjimus režisierius daro itin meistriškai ir nepastebimai, žaismingai suliedamas pasakojimą į sklandžią organišką ir šiek tiek beprotišką visumą“. (Alfa.lt)

„Vaizduotės teatro“ kūrėjas C. Graužinis minimaliomis scenovaizdžio priemonėmis suteikia aktoriams ir žiūrovams maksimalią vaizduotės laisvę ir sugeba užkabinti jautriausias sielos stygas. „cezario grupė“ balsuoja už teatrą, kalbantį apie žmogaus sielą, ieškančią grožio, ir siūlo pamąstyti, kaip atrodytų gyvenimas be kompromisų.

Pjesės autorius ir režisierius Cezaris GRAUŽINIS

Kompozitorius Martynas BIALOBŽESKIS

Vaidina:

Audronė Bėkštaitė – Brigita ARSOBAITĖ

Česlovas Putramentas – Paulius ČIŽINAUSKAS

Žydrūnas Jampolskis – Vytautas KONTRIMAS

Ramunė Vidugirytė – Vilma RAUBAITĖ