F. Dostojevskij „Stepančikovo dvaras“, rež. J. Vaitkus
Iš rusų kalbos vertė Leonas Žurauskas
Trijų dalių bedlamas, trukmė – 3 val. 15 min.
Premjera – 1998 m. gegužės 1 d.
Inscenizacijos autorius ir režisierius – Jonas VAITKUS
Scenografas – Artūras ŠIMONIS
Kostiumų dailininkas – Juozas STATKEVIČIUS
Muziką kūrė ir parinko Antanas KUČINSKAS
Vaidina:
Generolienė – Vesta GRABŠTAITĖ, Rasa RAPALYTĖ
Pulkininkas – Saulius BALANDIS
Foma – Rolandas KAZLAS
Sergejus – Remigijus BUČIUS
Sašenka – Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Rasa SAMUOLYTĖ
Iljuša – Donata KIELAITĖ, Miglė POLIKEVIČIŪTĖ
Nastenka – Jolanta DAPKŪNAITĖ
Ježevikinas – Arūnas SAKALAUSKAS, Alvydas ŠLEPIKAS
Perepelicina – Jurga KALVAITYTĖ, Rasa RAPALYTĖ
Praskovja Iljina – Diana ANEVIČIŪTĖ
Tatjana Semionovna – Aurelija TAMULYTĖ
Mizinčikovas – Šarūnas PUIDOKAS
Obnoskinas – Algirdas DAINAVIČIUS, Dainius GAVENONIS
Obnoskina – Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ
Gavrila – Vytautas ANUŽIS
Vidopliasovas – Džiugas SIAURUSAITIS
Falalėjus – Birutė MAR, Miglė POLIKEVIČIŪTĖ
Korovkinas – Algirdas DAINAVIČIUS, Dainius GAVENONIS, Džiugas SIAURUSAITIS
Bachčejevas – Evaldas JARAS
Grigorijus – Arūnas VOZBUTAS
Vasiljevas – Arūnas SMAILYS
Valstietis – Ramutis RIMEIKIS
Fiodor Dostojevskij:
Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.
Tikrai realistiška rasti žmogų žmoguje... Mane vadina psichologu: netiesa, aš tik didžiausias realistas, tai yra vaizduoju visas žmogaus sielos gilumas.
Mano ypatingas požiūris į tikrovę (mene), ir tai, ką daugelis vadina beveik fantazijomis ar išimtimis, man kartais sudaro pačią tikrovės esmę. Reiškinių kasdieniškumas ir tiesmukas jų vertinimas, mano galva, dar nėra realizmas, netgi priešingai.
Vsevolod Mejerhold:
Dostojevskis gimė dramaturgu. Jo romanuose glūdi neparašytos tragedijos. Mes turime teisę, nepaisydami visų jo inscenizuotojų klaidų, sakyti: „Dostojevskio teatras“ – greta „Gogolio teatro“, „Puškino teatro“, „Ostrovskio teatro“.
Jonas Vaitkus:
Dar repetuodamas „Brolius Karamazovus“ susidūriau su Fiodoro Dostojevskio daugiakalbiškumu – jis „veikia“ žodžiu. Jis nuolat ieško naujų žodžio vingių, naujo minties atspalvio, būtent taip plėtodamas žmonių charakteristikas karščiuojančioje terpėje...
Beveik kiekviename personaže Dostojevskis yra užgriebęs tokį geluonį, kuris iš esmės lemia jo elgseną, būseną, jo kalbėjimą, charakterio savybes. Atrodo, kad yra daug žodžių, bet pasirodo, kad viskas labai logiška, viskas stovi ant tam tikrų tipažų postamentų. Čia Dostojevskis – nepralenkiamas psichologas ir analitikas, jaučiantis visomis ląstelėmis. Jis labai nesentimentaliai žvelgia į žmogų ir į situaciją, į žmogaus silpnybę, kuri veda jį prie destruktyvios pakrikusios gyvensenos, verčia prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, bet nepakeičia jo prigimties – kinta tik paviršius, keičiasi žodžiai, bet esminiai dalykai nesikeičia. „Stepančikovo dvaras“ yra savotiškas psichopatologijos vadovėlis. Dostojevskis įdomus ir aktorine prasme: reikia sugriebti tą charakterį, sugriebus kalbėti tuos tekstus – ir suvoksime, kodėl taip kalbama, kodėl reikalinga tiek daug žodžių, ką tie žodžiai slepia. Taip yra todėl, kad reikia paslėpti tą keistą tuštumą – ir kuo daugiau šnekama, tuo daugiau meluojama. Kuo daugiau meluojama, tuo labiau sukuriama tikrų jausmų ir santykių iliuzija. Bet laisvo žmogaus, sugebančio save valdyti, atsigręžti į save, „Stepančikovo dvare“ nėra. Čia visi personažai, manyčiau, kaip ir mes, tarytum pažeisti, paženklinti, ir ta žymė didėja, plečiasi – kaip piktybinis auglys. Todėl ši medžiaga reikalauja labai daug psichoenergijos, priverčiančios aktorių degti – nes čia nėra ramių, sėdinčių personažų. Tai tarsi karščiuojantis žmogaus organizmas, baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių kova. Dar turi šis tas atsitikti tiems personažams ir mums, dar kai kas nesiteikia atsiųsti sukrėtimo dovanos, kad būtų stabtelta ir suvokta, dėl ko kovojama, kam ši kova reikalinga, kodėl ir Dostojevskio fantomams, ir mums reikia išgyventi šią bedlamo situaciją. Laukime... Matyt, kai kas galvoja: dar ne metas...
Nuotraukos autorius – Dmitrij MATVEJEV
Bilietai parduodami nuo parterio 3 eilės.
Prisijunk prie „Tiketos” klubo ir sulauk neįtikėtinų pasiūlymų! Į šį renginį bilietus gali įsigyti patogiausiu būdu – „Tiketos” kasose arba e. bilietus internetu.
Dėl pardavimų grupėms susisiekite su „Tiketos“ tiesioginių pardavimų vadove Manta darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00 val. (manta@tiketa.lt , +370 685 05480).
Nepateikusieji pažymėjimų bilietui su nuolaida į teatrą neįleidžiami, o pinigai už bilietus negrąžinami.
Į renginio vietą draudžiama įsinešti: Maisto produktų, gėrimų, filmavimo ir fotografavimo kamerų.