LT | EN
 
OKT/Vilniaus miesto teatras: „Miranda“ Pasirodymai

Vieta - , / Pradžia - / Trukmė -

 
 
 

 
OKT/Vilniaus miesto teatras: „Miranda“

Inscenizacija pagal Williamo Shakespeare’o “Audrą” ir kitus jo kūrinius

REŽISIERIUS Oskaras Koršunovas

SCENOGRAFIJA Dainius Liškevicius

KOSTIUMŲ DAILININKAS Aleksandras Pogrebnojus

KOMPOZITORIUS Antanas Jasenka

ŠVIESŲ DAILININKAS Eugenijus Sabaliauskas

GARSO DIZAINERIS Ignas Meilūnas

BALERINOS SKULPTŪRĖLĖS AUTORIUS Donatas Jankauskas

VAIDINA:

Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė

Vieno veiksmo spektaklis.

Trukmė – 1 val. 40 min.

Premjera – 2011 liepos 17, Diula (Vengrija); 2011 rugpjūčio 3, Gdanskas (Lenkija); 2011 rugsėjo 20, 21, Vilnius

Režisierius Oskaras Koršunovas: “Pjesę “Audra” galima labai įvairiai interpretuoti. Dažniausiai ji statoma kaip pasaka suaugusiems, fejerija, netgi buvo pasirodžiusi kaip opera. Bet man yra įdomi Jano Kotto interpretacija, kuris įžiūri „Audroje“ socialinę dramą apie nesibaigiančią ir absurdišką kovą dėl valdžios. Įsigilinus mes pamatome valdžios ir žmogaus dramą. Ši drama nesibaigianti. Žmonių ištrėmimas į negyvenamą salą vyko visais laikais. Valdžiai „nepatogiems“ žmonėms tokios salos būdavo kuriamos visur, tačiau būtent Sovietų Sąjungoje plytėjo negyvenami salynai, kuriuose būdavo įkurdinami iškiliausi kūrėjai. Ir kiekviena negyvenama sala būdavo pilna gyvenimo, nes tose tremties zonose buvo disidentiškai bandoma išsaugoti savo dvasinį gyvenimą. Kaip ir Prosperui negyvenamoj saloj ypatingą reikšmę turėjo knygos, taip ir sovietiniame gyvenime knygos suteikdavo galimybę išlikti dvasinėje rezistencijoje. Labiausiai mane šioje pjesėje domina Miranda. Dažniausiai ji yra traktuojama kaip naivi princesė, tačiau Miranda yra sukurta Prospero, ji yra Prospero siela. Juk galiausiai, negyvenamų salų tremtyse kūrėjai vis dėlto užaugindavo savo mirandas. Ir nors mūsų pasirinkti įvaizdžiai perkelia veiksmą į praėjusį šimtmetį, mes mėginame kalbėti universaliau – apie kūrėjo, intelektualo priverstinį slėpimąsi savo būties kiaute, nes tai tik iliuzija, kad šiandien kažkas pasikeitė ir kad ateis tokie Platono utopiniai laikai , kai valdžiai prireiks filosofo.”

Atsiliepimai apie “Mirandą”

„Miranda" skleidžiasi pamažu - Shakespeare´o „Audra" įkalinta knygoje, kurią savo neįgaliai dukrai įteikia bevardis personažas - scenoje kuriamo pasaulio Prosperas. Audrą tiesiogine ir perkeltine prasme spektaklyje kuria viskas - švokščiantis radijas, svylantis ir garuojantis puodas, net dulkių siurblys (būta tokio lietuviško modelio - „Audra"). Bet svarbiausia audra vyksta veikėjų sąmonėje - ji juos suskaido, sujungia, išskiria, pakelia aukštyn ir negailestingai bloškia žemyn. Iš pradžių lyg nuosekliai, net ir neskubant pasakojama tėvo ir dukros istorija greitai virsta trūkinėjančiu vaizdinių srautu, kuris sunaikina linijinę realybę, verčia abejoti, kur vyksta veiksmas - režisieriaus, personažo, o gal žiūrovo vaizduotėje? Pusbutelis degtinės, kurią vėliau Prosperas paskubomis srebia šaukštu iš lėkštės - tik viena iš gausių detalių, kurios liudija negrįžtamai aižėjantį jo pasaulį.

Spektaklio vaizdai - turtingos, jų prasmės - galbūt griežtai ir neapibrėžtos (porcelianinė balerinos figūrėlė, Čiurlionio portretas, jo „Bičiulystės" reprodukcija), tačiau turi galimybę tapti daugiasluoksnio teksto akcentais, suteikiančiais „Mirandai" tragišką ir naują skambesį, kurį įtvirtina Antano Jasenkos muzika bei ypač geras premjerinio spektaklio įgarsinimas.

Povilas Budrys, prieš keletą metų sukūręs Prospero vaidmenį Vilniaus mažojo teatro „Audroje", kurią režisavo Etienne´as Glaseris, „Mirandoje" įsikūnija ir į rūpestingą Prosperą, ir į negailestingą, kariškio milinę dėvintį Antonio, ir į geraširdį Gonzalą su „Perestroikos" iniciatoriaus intonacijomis, ir į agresyvų Kalibaną, ir į rafinuotų manierų Ferdinandą. Jo tariamas Shakespeare´o tekstas skamba ir grėsmingai, ir lyriškai -prasiveržia su nevaldomu įtūžiu, tai su blaivia rezignacija. Įsibėgėjus spektakliui Budrio kuriamas personažas tampa savo dukros tėvu, prievartautoju ir meilužiu, o jo butas kartais atrodo lyg gąsdinantis Josepho Fritzlio urvas.

Senokai scenoje matyta Airida Gintautaitė sudomino aštriu plastiniu savo herojės piešiniu - spektaklio pradžioje lyg miegančioji gražuolė, užklota languota skara snaudžianti supamajame krėsle, ji palaipsniui išskleidžia mėšlungio išsukiotas rankas judesiais, atšiauriu grožiu beveik nenusileidžiančiais nespalvoto televizoriaus ekrane besiblaškančios gulbės mostams. Raiškus, efektingas jos persikūnijimas į Arijelį - įsprausta į švenčiausią faneruotos lakuotos sekcijos vietą - „sekreterą" su veidrodine siena - ji greitakalbe išberia Shakespeare´o tekstą, o netrukus pasirodo tarpduryje kartu su akinančiais šviesos pliūpsniais. Jai priklauso ir bene šviesiausia spektaklio scena - sujungusi Mirandos-stebuklo ir Arielio-oro savybes, švelniai nušviesta, pakilusi virš slegiančių žemiškųjų namų, ji palieka Prosperą lyg nuskaidrėjusi jo siela, kad netrukus sugrįžtų kaip groteskiška Čaikovskio muzikoje beviltiškai besikapstanti gulbė.

Labai įdomu stebėti aktorių fizines ir psichologines metamorfozes - tai nepaneigiamas profesionalumo ženklas, tik kartais dėl šios įvaizdžių kaitos kiek sutrinka bendras spektaklio ritmas, formuojasi pašaliniai garsiniai ir plastiniai efektai, o kai kurie epizodai šiek tiek prailgsta.

Kažin ar verta garsiai įvardinti tas individualias, iš patirties, biografijos nuoplaišų ir Williamo Shakespeare´o poetikos susidėliojančias atskirų spektaklio elementų prasmes - kiekvienam jos skamba kitaip, siunčia vis kitokius signalus (netoli sėdėjusio žiūrovo komentaras: „Jau baigė gerti butelį, reiškia, spektaklis tuoj baigsis"). Savo nuoskaudas ir atgailą mėginęs kažkam išpasakoti telefonu, Prosperas taip pat atsimuša į panašų signalą: „užimta". Todėl aišku, kad į audrai nurimus pasigirdusį telefono skambutį niekas nebeatsakys.

Helmutas Šabasevičius, Audros vardas – Miranda, “Menų faktūra”, 2011 rugsėjo 21

***

Šis spektaklis – tai ne tik autorinė W.Shakespeare‘o „Audros” adaptacija, bet ir ko gero įdomiausia šio kūrinio interpretacja, kokią apskritai man kada nors yra tekę matyti. Taip pat tai vienas geriausių festivalio spektaklių.

Šis spektaklis man padarė tokį didelį ispūdį todėl, kad jame yra daug dramatinės įtampos momentų: kartais pasakojimas yra lyriškas, kartais tragiškas, o kartais – komiškas (kai pasirodo Mirandą taip išgąsdinusi migla, tas blogą lemiantis rūkas, kurį iššaukia Prosperas, prideginęs virtuvėje sriubą). Nepaisant tokių „nukrypimų“, inscenizacija yra labai artima Šekspyro dramos dvasiai. Po spektaklio išgirdau labai tikslią nuomonę, kad būtent tokia ir turi būti dramos teksto interpretacija. Technine prasme „Miranda“ yra tiesą sakant tobula. Tiesa, kad aktoriai (ypač Povilas Budrys) kartais neatsakingai (ypač „švaistydamasis“ gestais) elgiasi su vaidinamo personažo (asmenybės?) kūrimu, tačiau juk matėme dar tik premjerą ir, manau, kad su laiku viskas susitvarkys. Nežiūrint šių smulkmenų aktorių vaidyba verta didžiausio pripažinimo.

Apie „Mirandą“ sunku pasakyti viską, ką norisi pasakyti. Neleidžia to padaryti jos daugiaprasmiškumas. O tai, mano manymu, ir yra tobulo kūrinio bruožas, nes norisi į jį gilintis ir gilintis, nors žinau, kad visada lieka ta neapčiuopiama, išslystanti iš rankų ir nenusakoma paslaptis – meno egzistencijos įrodymas.

Matylda Sielska, Pavergtas protas (Miranda), e-splot.pl, 2011 rugpjūčio 18 d.

***

Tie, kurie daug tikėjosi iš „Mirandos“, naujausio Oskaro Koršunovo spektaklio (...), gali jausti pasitenkinimą. Pamatėme nuostabų, jaudinantį, giliai su mūsų realybe suaugusį ir ją atspindintį, o taip pat ir universalių klausimų kelti nevengiantį spektaklį.

"Miranda“ – tai spektaklis apie atstumtuosius, tai jaudinanti istorija apie vaizduotės jėgą bei svajonės galią.

Jan Bończa-Szabłowski, Šekspyras su cerebriniu paralyžiumi, Rzeczpospolita, 2011 rupjūčio 6 d.

***

Dainiaus Liškevičiaus scenografija iki smulkmenų apgalvota: vyresni už dvidešimtmečius (bet ir jaunesni, įsivaizduojant, kad jie lankėsi pas savo senelius) tame bute ras pažįstamų daiktų. Milžiniškos, iš plonų lentų sukurptos knygų lentynos, kiekvienas kampas ir užkampis prikimštas gausybe knygų, milžiniška dekoratyvinė palmė, stalinis veidrodis, sieninis baras su atlenkiamomis durelėmis, per atsitiktinius garsus „Gulbių ežerą“, o vėliau Sovietų Sąjungos žinias - „Vremja“ - transliuojantis televizorius ir visas metaforiškas pilkas dulkėtumas taip detaliai atsiskleidžia prieš mus, kad vien dėl to vertas pusantros valandos žiūrėjimo.

Nyulassy Attila, Kai kviečia prie telefono, 7hora7, 2011 liepos 17d

***

Koršunovas vaidina teatrą teatre, ir Prospero burtų apsiaustą jis išmeta (bet aprengia jį vonios chalatu), žemę su dangumi maišančią audrą atšaukia (nors nuostabiais šviesos ir garso efektais vienareikšmiškai ją cituoja), ir apie negyvenamą salą pamiršta (idealiai tipiškas, meniškai perkrautas sovietinis butukas yra labiau iliuzijas griaunantis ir labiau vienatvei tinkančią vietą sunkiai įsivaizduočiau).

Tamas Jaszay, Turėti galią, Revizorius, kritikos portalas, 2011 liepos 28 d.

Prisijunk prie „Tiketos” klubo ir sulauk neįtikėtinų pasiūlymų! Į šį renginį bilietus gali įsigyti patogiausiu būdu – „Tiketos” kasose arba e. bilietus internetu.

Dėl pardavimų grupėms susisiekite su „Tiketos“ tiesioginių pardavimų vadove Manta darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00 val. (manta@tiketa.lt , +370 685 05480).

Durys atidaromos: 30 min. iki renginio.

Vaikai įleidžiami nemokamai: NE.

Leidžiama fotografuoti, filmuoti: NE.

Renginio organizatorius OKT/Vilniaus miesto teatras.

Daugiau informacijos:www.okt.lt; simona@okt.lt

Vaikai įleidžiami nemokamai: NE.

Leidžiama fotografuoti, filmuoti: NE.

Renginio organizatorius: Oskaro Koršunovo teatras, VšĮ.

Daugiau informacijos: NĖRA.


 
 

 
Jus taip pat gali sudominti
 
 
 
Su gera kompanija visada linksmiau! Pakviesk draugą į šį renginį
 
Renginio dalyviai
 

PROSPERAS – Povilas Budrys
MIRANDA – Airida Gintautaitė

Birutės Petrikytės jubiliejinis koncertas „Fortūnos šypsena“
Tiketa Android Aplikacija
„Menų spaustuvė“