BALTA DROBULĖ (rež. J.Jurašas)

HE WHITE SHROUD

Director – Jonas Jurašas

The play is dedicated to the opening of the Great stage of Kaunas State Drama Theatre.

The author of the novel‘s stage adaptation - Aušra Marija Sluckaitė.

Number 87 is going down with the elevator. Up and down. Wandering through his cracky memories - the interwar Kaunas, High Panemunė, Vilnius. 87th - the poet Antanas Garšva, not having an opportunity to vow only to his creative work and to achieve immortality of the soul, is forced to work Sisyphean lift-operator‘s work in the largest hotel in New York. His fragmented consciousness is haunted by longing for home, and intermittent he sees images of women whom once he loved. Garšva rejects love, ruptures human relationships, remains lonely in the cage of an elevator, but he still lives in desire of hope fruition. The character of the play is being torn between love and loss, creative freedom and suffering – this is an immediate illustration of a human personality whom suffers during our chaotic times. Garšva, a screw in a huge machine, is recklessly looking for self-actualization. He refuses all his illusions and keeps to himself only his poetry. However, a creative giddiness and desperate efforts to discover the truth brings only suffering ...

"Persistent, almost fanatical desire for perfection in the creative work is usually contiguous to the threshold of madness, which can be witnessed by the great writers who appear in this work - Nitzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson ..." - says the play‘s director Jonas Jurašas, who, because of political reasons during the Soviet period, had to experience the fate of an emigrant. He is particularly familiar with Antanas Škėma, who also had to live in a foreign land, and his prototype Antanas Garšva‘s ambivalent feeling: his doubts, flouncing between desire and inability to return to one‘s home, between disbelief and wish to believe, between the perception of absurd and the search for meaning.

Antanas Škėma

BALTA DROBULĖ

Drama

87-asis – poetas Antanas Garšva, neturėdamas galimybės pasišvęsti vien savo kūrybai ir siekti sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką liftininko darbą didžiausiame New Yorko viešbutyje. Jo suskaldytos sąmonės neapleidžia gimtųjų namų ilgesys, o protarpiais šmėžčioja kadaise mylėtų moterų atvaizdai. Garšva atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve ir visgi nuolatos gyvena vilties išsipildymo troškime.

Tarp meilės ir praradimo, kūrybinės laisvės ir kančios besiblaškantis spektaklio herojus – tai betarpiškas mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus asmenybės piešinys.

Garšva, milžiniškos mašinos straigtelis, beatodairiškai ieško savęs įprasminimo. Atsisakęs visų iliuzijų, pasilieka tik savo poeziją. Tačiau kūrybinis svaigulys ir desperatiškos pastangos atrasti tiesą atneša tik kančią…

„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nitzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…”, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo.