Prūsai

Riboto matotmumo vietos Žvejų kultūros rūmuose, parterio pirmose dvejose eilėse.

G. Kuprevičiaus opera "Prūsai"

KOMPOZITORIUS - Giedrius Kuprevičius

DIRIGENTAS - Tomas Ambrozaitis

REŽISIERIUS - Gediminas Šeduikis

REŽISIERIAUS ASISTENTĖ - Milginta Palubinskaitė

SCENOGRAFĖ - Sigita Šimkūnaitė

KOSTIUMŲ DAILININKĖ - Sandra Straukaitė

CHOREOGRAFAS - Aurelijus Liškauskas

ATLIKĖJAI

HERKUS MANTAS - Mindaugas Rojus

KRISTINA - Rasa Ultaravičiūtė

KOLTIS - Kęstutis Nevulis

SAMILIS - Modestas Narmontas

RAGŪNAS - Aurimas Raulinavičius

NOMEDA - Rosana Štemanetian

LAUMA - Aurelija Dovydaitienė

KRIVIS - Vilius Trakys

EISUTIS - Artur Petraškevič

ŽiNYS - Aurelijus Liškauskas

SACHSĖ - Artūras Kozlovskis

DITRICHAS - Raidas Mikovičius

PASAKOTOJAI - Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys

TARNAS - Viačeslavas Tarasovas

HIRCHALSAS - Rolandas Einikis

Operos „Prūsai” naujojo pastatymo premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2018 m. ir buvo dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Naujam gyvenimui Giedriaus Kuprevičiaus operą prikėlė režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Dar XX a. pradžioje kultūrinis atgimimas, iškėlęs ir tautinės operos idėją, tapo neatsiejama nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalimi. O G. Kuprevičiaus „Prūsai“ buvo pirmąja nacionaline opera, kuri buvo sukurta ir pristatyta žiūrovams Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ant operos partitūros užrašyta dedikacija skelbia: „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“. Nedaugeliui lietuviškų operų yra pavykę įsitvirtinti scenoje ir publikos atmintyje, ir „Prūsai“ – viena iš jų.

Operos siužetas pasakoja apie tragišką prūsų tautos likimą. Jo centre – Herkus Mantas, istorinė asmenybė, kurios asmeniniai interesai kertasi su tautos laisvės siekiu. Prūsų vadas, draskomas vidinės kančios, abejoja, kurie interesai – asmeniniai ar visuomeniniai – svarbesni. Tauta negali be vado, o vadas – be mylimos moters Kristinos.

Kristinos meilė – brandi ir altruistiška, bet nutraukti kryžiuočių ir prūsų karą – ne jos jėgoms. Prūsai ja nepasitiki, vokiečiai varžo jos pasirinkimo laisvę, sūnus nepažįsta savo tėvo, o mylimą vyrą kamuoja nuolatinės abejonės. Tokią realybę pakelti sunkiau, nei žengti į pagonių aukojimui paruoštą laužavietę…

Kūrinyje veikia dvi priešiškos stovyklos: prūsų ir kryžiuočių. Pirmieji, ginantys savo laisvę, vaizduojami kaip kariai, kuriuose gyva pagoniška dvasia ir tikėjimas gamtos jėgomis. Tačiau prūsų neapykanta kryžiuočiams stipresnė už sveiką protą… Stingdanti tragedijos nuojauta kuria draminę įtampą, o Herkus Mantas, būdamas savo tautos ir žemės patriotas, iki galo žengia kovos prieš pavergėjus keliu.