Ingmar Bergman. INTYMŪS POKALBIAI , rež. Vytautas Rumšas

Iš švedų kalbos išvertė Zita MAŽEIKAITĖ

Inscenizacijos autorius ir režisierius - Vytautas Rumšas

Dailininkė - Virginija Idzelytė

Kompozitorius - Antanas Kučinskas

Šviesos dailininkas — Aistis BYLA

Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina:

Ana — Adrija ČEPAITĖ

Motina — Dalia STORYK

Jakobas — Ramutis RIMEIKIS

Marija — Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ

Henrikas — Remigijus BUČIUS

Autoriaus tekstą įskaitė aktorius — Juozas BUDRAITIS

Spektaklis sukurtas pagal garsaus švedų rašytojo, įtakingo teatro ir kino režisieriaus to paties pavadinimo knygą, kurios pagrindą sudaro rašytojo tėvų gyvenimo istorija. Tai pasakojimas apie aistras, kurios per „intymius pokalbius“ sukelia herojams Anai ir Henrikui gyvenimo katastrofą. Tai „keistas švedų meilės romanas“, kuriame kiekvienas gali atpažinti daugelį dalykų, minčių iš savo gyvenimo, patikrinti savo požiūrį į tiesą ir melą, išpažinties paslaptį.

Nelaimingai ištekėjusi Ana dėdei Jokūbui, savo religiniam vadovui, prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka. Ji turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai tikinčiosios pareiga Dievui, savo artimui ir sau. Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausė jos intymiausių išpažinčių ir davė tai, ko joks kitas vyras nesugebėjo – nuoširdžios draugystės pilnatvę? Ingmaras Bergmanas šį kūrinė rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais ir jame negailestingai interpretuoja savo tėvų istoriją, į juos žvelgdamas atviru tiriančiojo žvilgsniu, nepalikdamas vietos idealizacijai.

***

Ingmaras Bergmanas – žymus švedų rašytojas, teatro spektaklių bei filmų režisierius, padaręs stiprią įtaką šiuolaikinei kinematografijai. Režisierius gimė 1918 m. liepos 14 d. Upsaloje (Švedija). Jo tėvas buvo evangelikų kunigas, tad Bergmanas augo apsuptas religijos. Bergmanas teigė, kad augdamas tokioje aplinkoje, jis tikėjimą Dievu prarado, būdamas aštuonerių. Panašiu metu jis susidomėjo teatru. Būdamas 9 metų, savo alavinių kareivėlių kolekciją Bergmanas iškeitė į žibintuvėlį, ir žaisdamas juo, sukūrė šešėlių ir lėlių teatrą, kuriame pats atlikdavo visus vaidmenis. Vėliau jis ėmėsi vadovauti vaikų teatrui.

Devyniskart „Oskaro“ premijai nominuotas ir triskart ja apdovanotas I. Bergmanas interviu švedų televizijos kanalui SVT kartą yra sakęs, jog „sugebėjo išstumti už normalumo ribų tiek kiną, tiek ir patį save“. Tačiau nuo to laiko, kai gavo pagrindinį prizą Kanuose už „Šypsenas vasaros naktį“ (1956 m.), šlovė, jo žodžiais, reiškė, kad „niekas jau negalėjo jo kritikuoti sąžiningai.“