Viktoras Gerulaitis. Dmitrijaus Šostakovičiaus nemirtingoji Septintoji

Tiketa 2022-01-18

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius nepaiso sunkių darbui sąlygų ir toliau tęsia didingąjį ciklą „Visos Antono Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“. Uždarius remontui orkestro „namus“ – Vilniaus kongresų rūmus, tenka repetuoti visur, kur yra bent kiek didesnė salė, o jos šeimininkai pasirodo mielaširdingi.

Sausio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje ir sausio 25 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus, atliks D. Šostakovičiaus simfoniją Nr. 7. Pasauliui iki šiol ji yra labiausiai žinoma D. Šostakovičiaus simfonija, dar vadinama „Leningrado“.

Kai Hitleris užpuolė SSRS, D. Šostakovičius iškart pasisiūlė į frontą. Kadangi buvo trumparegis, kariuomenei iš jo nebuvo jokios naudos, tai jis su vietinės gynybos būriais kasė prieštankinius griovius, budėjo ugniagesiu ant stogų. Greitai subrendo mintis imtis didelės simfonijos, kuri išreikštų ir šalį užgriuvusius įvykius. Rugsėjo pradžioje pirmosios dvi dalys buvo baigtos. Trečioji gimė jau prasidėjusios Leningrado blokados metu per labai trumpą laiką. Bet visos trys buvo sukurtos „vienu įkvėpimu“. Spalį specialiu nurodymu kompozitorius su šeima buvo evakuotas į Kuibyševą (dabartinė Samara) prie Volgos. Bet dabar paskutinė dalis „užstrigo“. D. Šostakovičius suprato, kad visi laukia iškilmingo, pergalingo finalo su choru. Tačiau pergale kol kas nė nekvepėjo – vokiečiai buvo prie Maskvos, ir tik kai gruodį nacių puolimas buvo sustabdytas, darbas ėjo lengviau.

1941 m. gruodžio 27 d. simfonija buvo baigta. Premjera įvyko kitų metų kovą Kuibyševo Kultūros rūmuose. Grojo Maskvos Didžiojo teatro (čia buvo evakuotas) orkestras, dirigavo jo vadovas Samuilas Samosudas. Premjera buvo transliuojama per radiją visam pasauliui. Užplūdo prašymai atsiųsti partitūrą. Žymiausi vakarų orkestrai ėmė varžytis dėl pirmumo atlikti simfoniją. Pirmasis tai padarė Londono radijo simfoninis orkestras, o už Atlanto liepos 19 d. simfoniją atliko Niujorko radijo simfoninis orkestras, diriguojamas Arturo Toscanini. Koncertas per radiją buvo transliuojamas JAV, Kanadoje, Lotynų Amerikos šalyse. Jį girdėjo apie 20 milijonų žmonių. Metų bėgyje JAV simfonija, atliekama Niujorko, Bostono, Filadelfijos ir Klivlando orkestrų, nuskambėjo 65 kartus.

Bet tikrai herojiška premjera įvyko blokados naikinamame Leningrade. Pasirodė, kad blokados metu trys radijo orkestro muzikantai mirė iš bado. Atėjus repeticijų laikui, susirinko tik 15 nusilpusių artistų. Kelis prieš repeticijas teko guldyti ligoninėn – pamaitinti, pagydyti, nes daugelis sirgo distrofija. Kitus skubiai surinko iš fronto. Premjeros dieną – 1942 m. rugpjūčio 9 d. – visos artilerijos pajėgos nutildė priešo ugnies taškus: niekas neturėjo trikdyti garsiosios premjeros. Filharmonijos salė buvo pilna. Išblyškę, išsekę gyventojai ir kariai bei jūreiviai klausėsi muzikos, skirtos jiems. Dirigavo vokiečių kilmės (sovietų propagandinis triukas) Karlas Eliasbergas. Nepaisant bombardavimo pavojaus buvo uždegti visi filharmonijos krištoliniai sietynai. Garsiakalbiai transliavo premjerą ne tik miestui. Ją girdėjo ir vokiečių kariai. Vėliau keli jų išsitarė, kad tada suprato, jog pralaimėjo karą, nes pajuto jėgą, sugebančią įveikti badą, siaubą ir net mirtį. Kai kuriems atrodė, jog pasimaišė protas, – mat buvo tikri, kad miestas jau miręs...

Iš pradžių kompozitorius davė dalims pavadinimus: „Taika ir karas“, „Prisiminimai apie taiką“, „Gimtosios platumos“ ir „Pergalė“, bet netrukus atsiėmė ir liko tik dalių tempų nurodymai.

Sovietiniai muzikologai ir istorikai visą laiką tvirtino, kad simfonija išreiškia taikaus sovietinių žmonių gyvenimo, nacių invazijos, didvyriško pasipriešinimo jai ir pergalės prieš fašizmą idėją. Ir visur skelbia, kad ji buvo parašyta Leningrado blokados metu. Girdi, štai, D. Šostakovičiaus heroizmas, štai, sovietinės liaudies heroizmas!

Bet ar tikrai yra taip? Ar tikrai ji sukurta prasidėjus vadinamajam Didžiajam Tėvynės karui? Dabar žinomi kitokie faktai. Ką iš tikrųjų norėjo pasakyti D. Šostakovičius tokiais žodžiais: „Kurdamas (pirmos dalies – aut. past.) maršo temą, aš galvojau apie visiškai kitokį žmonijos priešą. Žinoma, aš nekenčiu fašizmo. Ne tik vokiškojo.“ Ar tikrai to baisaus maršo, sovietinių muzikologų vadinamo „priešų antplūdžio“ epizodu, tema grindžiama Stalino mėgto Kaukazo tautų populiaraus šokio lezginkos ritmu? Kas ją pavadino „Leningrado“? Ir kuo čia dėtas Maurice‘o Ravelio „Bolero“?

Į šiuos ir kitus klausimus atsakys ir tikrąją D. Šostakovičiaus Septintosios simfonijos kūrimo istoriją atskleis muzikologas Viktoras Gerulaitis tradicinėje paskaitoje prieš koncertą Vilniuje 2022 m. sausio 21 d. 18.15–18.45 val. Nacionalinės filharmonijos antro aukšto fojė.

 

Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų ir  „Tiketos“  kasose.

Comments

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
DOWNLOAD Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
DOWNLOAD Tęsti naršyklėje