Liudas Mikalauskas: „Kaip protingas žmogus, stojau ne į dainavimą, o į tiksliuosius mokslus“

Tiketa 2018-04-16

Liudas Mikalauskas: „Kaip protingas žmogus, stojau ne į dainavimą, o į tiksliuosius mokslus“

„Gyvenime vargiai pavyktų pabėgti nuo paskirto likimo, jei ir bandytum – kas išpranašauta, tas ir bus“, - sako operos solistas Liudas Mikalauskas. Dainininkas Lietuvos ir užsienio didžiosiose scenose atlieka aukščiausio profesionalumo reikalaujančius vaidmenis, tačiau ne daug kas žino, kad solisto karjera galėjo ir neprasidėti.

Apie gyvenimą, šeimą ir muziką su publikos numylėtiniu Liudu Mikalausku kalbasi Kotryna Šakalytė.

 

Kaip supratote, kad norite tapti operos atlikėju?

Muziką pamilau nuo pat mažumės. Dainavau gimtosios Tauragės berniukų chore, buvau vaikų ir moksleivių dainų konkurso „Dainų dainelė“ laureatu. Tačiau taip pat buvau ir puikus mokinys – valstybiniai istorijos ir matematikos egzaminai buvo išlaikyti aukščiausiais vertinimais. Iš matematikos egzamino gavęs 99, o iš istorijos – 98 procentus, aš, kaip protingas žmogus, stojau ne į dainavimą, o į tiksliuosius mokslus Vilniaus universitete.

Bėgant laikui supratau, kad kai nesi savo rogėse, nelabai svarbu kokio dalyko imiesi – pradėsi ristis žemyn. Kai savyje neberadau motyvacijos mokslams, kai praradau vidinį norą konkuruoti, pirmauti, patraukiau ten, kur šaukia širdis. Taip atsidūriau operos pasaulyje.

Kaip renkatės vaidmenis?

Visaip būna. Man nepatinka monotoniški, per daug lyriški ir viena pompastiška spalva šviečiantys vaidmenys, kuriems užtenka tik pridėti ranką prie širdies ir gražiai dainuoti. Kai mane pastato į vieną vietą ir sako: „mes į tave šviesim prožektorius, o tu, būk malonus, stovėk penkias minutes ir gražiai dainuok, leisk žmonėms pasidžiaugti tavimi“, apima tikras siaubas. Stengiuosi rinktis vaidmenis su daugiau spalvų, problematika ir klausimais, kuriuose reikia ieškoti atsakymų, kurie po truputį tampa gyvi. Vaidmenys yra kaip tekanti upė, kurios srove sekant atsiveria vis nauji horizontai, vis kiti kraštovaizdžiai. Jei vaidmuo nustoja „tekėti“, vystytis, dingsta prasmė. Tačiau jei kiekviename spektaklyje atrandi vis naujų spalvų, tuomet vaidmuo niekada neatsibos.

Ar sunku persikūnyti į vaidmenį?

Šiame procese padeda įvairiausi dalykai. Būna tam tikri problematiniai, specifiniai vaidmenys, kuriems psichologinė analizė yra būtina. Tuomet mano žmona vaikšto ratais aplink, jaučia, kad ne šeimyniška energetika sklinda iš manęs. Aišku, pastatymai vyksta apie dvi tris savaites, todėl tikiu, kad tokį laikotarpį galima iškentėti ir su psichologiškai paveiktu vyru (juokiasi).

Labiausiai persikūnyti padeda domėjimasis savo personažais. Visai neseniai teko vaidinti protinę negalią turintį personažą. Skaičiau daug literatūros, studijavau būtent tam sutrikimui būdingus rankų ir galvos judesius, repetavau prieš veidrodį. Iš šalies pažiūrėjęs žmogus, tikriausiai, pamanytų, kad ne personažą kuriu, o kad pačiam ne visi namie. Tokia jau mūsų, aktorių, duona. Žinoma, jokie vizualiniai gestai ar efektai neatrodys natūraliai, jei su vaidmeniu nesusigyvensi emociškai, personažu netapsi visų pirma psichologiškai.

Tiesa, tokios pastangos paliečia ir asmeninį gyvenimą – ruošdamas vaidmenį sunkiau bendrauju su aplinkiniais. Dažniausiai noriu kalbėti tik tam tikromis temomis, o tų, kurios gali išmušti iš apmąstymų vengiu, tad dažniausiai išvis tyliu ir nesiveliu į diskusijas. Pasikartosiu, jog mūsų, aktorių, kasdienybė yra labai įdomi – tenka pabūti ne tik savimi.

Kaip ruošiatės Martyno Liuterio vaidmeniui tezių operoje „Liuterio durys“?

Vaikystėje apie Liuterio istoriją buvo labai daug skaityta. Patys katalikai pripažįsta, kad anksčiau Bažnyčia buvo sustabarėjusi, nukrypusi į pinigus ir tuščiagarbystę. Jo protestai yra tam tikras reformacijos gestas, norint sukurti tą Bažnyčią, kurią visi dabar pažįstame. Aš esu vaidinęs kunigą, popiežių ir netgi šėtoną. Liuteris išsiskyrė tuo, kad jis yra gyvas, realus, kažkada gyvenęs asmuo. Tai prideda dar daugiau atsakomybės ir jaudulio. Negalėčiau teigti, kad kuriant Martyno Liuterio vaidmenį susidūriau su keblumais – kūrinio problematika istorinė, tad buvo pakankamai aiški. Kilus klausimams į pagalbą ateidavo ir literatūra, ir kino filmai, giesmės, psalmės – domiesi ir jauti kuo žmogus gyveno, ką galvojo, kuo tikėjo.

Įdomus faktas iš jūsų gyvenimo, kad pats norėjote tapti liuteronų kunigu. Kodėl buvo kilęs toks noras?

Dabar aš esu, kiek įmanoma, praktikuojantis katalikas. Tačiau visą savo jaunystę praleidau Tauragėje, o šis miestas nuo seno žinomas kaip Lietuvos liuteronybės centras. Pas mus visi bičiuliai buvo liuteronai, jie organizuodavo užsiėmimus jaunimui. Vykdavo įvairiausios stovyklos, kuriose jaunimas bendraudavo ir dainuodavo prie laužo pritardami gitaromis. Daugelis būtent dėka liuteroniškų giesmių išmoko groti šiuo instrumentu. Labiausiai įstrigę atsiminimai, kaip būnant prie laužo išsitraukdavome gitarą ir pradėdavome virpinti stygas pagal Gyčio Paškevičiaus kūrinius ar Vytauto Kernagio dainą „Širdele mano“. Jaunystėje išėjimas į žmones, buvimas su jais, kalbėjimas ir giedojimas žmogui buvo vieni iš mano mėgstamiausių dalykų, todėl aš su pavydu žiūrėdavau į liuteronų kunigus. Bet, kaip jau sakiau, gyvenimas tave paima ir pastato ten, kur turi būti ir nieko čia jau nepadarysi.

Ką pasakytumėte Martynui Liuteriui, jei jį susitiktumėte?

Aš jam padėkočiau. Padėkočiau už pasaulį, kurį turime dabar. Aišku, jei ne Liuteris, tai būtų atsiradusi kita asmenybė, bet vargu ar gyventumėme tokiame pasaulyje, kokiame gyvename dabar. Vargu ar turėtumėme tokią reformuotą bažnyčią, kurioje svarbiausia yra meilė Dievui, atsidavimas maldai, o ne garbė ir pinigai. Savu laiku žmonės Liuterį vaizdavo kaip klouną, bet manau, kad giliai širdyje, mes visi turėtumėme jam padėkoti. Pasaulis be Bažnyčios yra niekas, tad jeigu jis reformavo Bažnyčią, tai reformavo ir visą pasaulį.

Ar buvo toks vaidmuo, kurį norėtumėte vaidinti vėl ir vėl?

Mieliausi vaidmenys man yra tie, kuriuos ruošiu duotuoju momentu. Kartais jie epizodiniai, kartais – pagrindiniai. Kartais nutinka taip, kad trokštamas vaidmuo atitenka kolegai ir viduje galvoju, jog aš jį suvaidinčiau geriau. Tačiau paskui pamilsti ir tau paskirtą vaidmenį.

Aš tikrai turiu Dievo malonę, kurios dėka pavyksta visuose vaidmenyse surasti naujas spalvas, įdomią problematiką. Kartais ir iš nedidelio epizodinio vaidmens sukuriu personažą, kurį norėčiau vaidinti vėl ir vėl.

Kas Jūsų mažajai dukrelei Gintarei dainuoja lopšines?

Mūsų mama išvis nedainuoja lopšinių, verčiau seka pasakas arba sako „eik miegoti“ ir baigtas kriukis. Tėtis taip pat mėgsta skaityti pasakas, o lopšinių nedainuoju – nemoku vaikiškų. Neseniai išmokiau dukrą giedoti J. Naujalio „Lietuva brangi“. Juokinga žiūrėti kaip ketverių metų mergaitė kankinasi su Maironio tekstu, tačiau išmokyti buvo labai lengva. Įveli tam tikrą dainą į pasaką, pavyzdžiui, sekdamas „Jūratę ir Kastytį“ skaitau „ir tada Kastytis uždainavo...“ ir pradedu giedoti „Lietuva brangi“. Po truputį ėmė ir vieną dieną pati uždainavo. Didelė šventė buvo, kai per Šv. Kalėdas, Kalėdų seneliui šį kūrinį pati sugiedojo. Su lopšinėmis gal ir kyla problemų, bet su Maironiu kur kas lengviau.

Kaip leidžiate savo laisvalaikį?

Laisvalaikiu visiškai nesiklausau muzikos – tiesiog negaliu jos pakęsti. Kartą auklė namuose buvo įsijungusį radiją. Kai grįžom su žmona net šiurpas nukrėtė. Pas mus namuose radijas negroja. Labai mėgstu žemdirbystę. Kadangi gyvename kaime, turiu savo daržą ir šiltnamį. Nėra nieko geriau nei įkišti rankas į žemę, kalkėmis balinti medžius, ravėti daržus ar atlikti ūkio darbus sode. Jau tuoj prasidės sodinimo darbai, ir ridikėliai nuo vasario laukia, kol bus pasodinti. Nuostabu, kai vasarą supranti, kad visos uogos ir daržovės yra paties užaugintos, nutręštos, prižiūrėtos. Laukiu to momento, kai su dukra bėgsime prie šilauogių krūmo ir ragausime skaniausias uogas pasaulyje.

G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, Girstučio kultūros centre ir balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų Rūmai“.

Pusvalandį iki spektaklio pradžios publika kviečiama į susitikimą su operos kūrėjais kompozitoriumi G. Kuprevičiumi ir rašytoju H. Kunčiumi.

Komentarai

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje