Žemaitės gyvenimą išstudijavusi Jolanta Dapkūnaitė: „Ji džiaugtųsi Lietuvos ir moterų laisve“

Tiketa 2021-10-27

Kartą sulaukusi prašymo pagalvoti, ką jai pačiai būtų smagu vaidinti teatro scenoje, talentingoji aktorė Jolanta Dapkūnaitė šią užduotį priėmė su tokiu užsidegimu, kokio galėtų pavydėti daugelis. 55-erių metų aktorė užsimojo sukurti spektaklį apie Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, visiems geriau žinomą Žemaitės vardu. Aktorė aktyviai studijavo Žemaitės gyvenimą, perskaitė dešimtis knygų, aplankė jos sodybą ir, galiausiai, pasikvietė Sigitą Parulskį parašyti apie tai pjesę. Taip dienos šviesą išvydo spektaklis „Julija“, kuriame J. Dapkūnaitė atliks pagrindinį vaidmenį – tokį, kokį jai pačiai nuoširdžiai smagu vaidinti.

Lietuvos Sąjūdžio laikais J. Dapkūnaitė pas profesorių Joną Vaitkų mokėsi aktorinio meistriškumo, o 1991 metais pradėjo darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Po 30 metų aktorė ir toliau keri žiūrovus savo vaidyba, žavi neblėstančiu jaunatviškumu bei dabar jau pati moko kitus aktorystės meno paslapčių. Negana to, ji ir toliau glaudžiai dirba su J. Vaitkumi – J. Dapkūnaitę, be „Julijos“ vaidmens, šį rudenį taip pat galime išvysti ir tik ką pastatytoje Naujojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje vyksiančiame spektaklyje „Didysis Kelias“.

Apie aktorės kelią, kiną, televiziją, naujus atradimus ir tai, kodėl šiais laikais nėra tokių žmonių, kaip Žemaitė – kalbamės su J. Dapkūnaite.

– Sveiki, Jolanta! Kaip jums sekasi? Kaip atrodo jūsų įprastas rytas šį rudenį?

– Rugsėjį turėjau daug malonių poezijos, prozos garsinimų radijuje, ką labai mėgstu. O spalį prasidėjo darbai teatre, kurių labai laukiau, nerimavau ir ruošiausi. Turiu vieną privalomą ryto ritualą – nugaros tempimo pratimus. Tiesa, kartais ir juos praleidžiu. Po jų šildausi žaliąja arbata.

– Vaikystėje vasaras leidote Juodkrantėje. O kaip jūsų laisvalaikis atrodo dabar?

– Jis atrodytų taip pat nuostabiai kur nors Kuršių Nerijoje.

Daugybę kartų esate akcentavusi, jog jūs pasirinkote aktoriaus profesiją, o ne ji pasirinko jus. Kada supratote, kad gyvenimą norite sieti su aktoryste?

– Būdama mokykloje. Ir po pirmo neįstojimo į Konservatoriją. Ir atsimokius ketverius metus lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros.

– Esate sakiusi, kad „jaunos mergaitės įsivaizduoja, jog aktorės profesija – romantiška, graži, bet iš tikro aktoriaus profesija – savanoriška vergovė“. Ar tokį įsivaizdavimą turėjote ir jūs?

– Pavadinčiau tai savanoriškais įžadais. Suaugi ir supranti, kad turi daug ir sunkiai dirbti, jei kas nesiseka. Manau, kad tie patys dėsniai galioja visur.

–  Ar aktoriumi tampama, ar gimstama? Ar pažįstate nuostabių aktorių, kurie šio amato nėra mokęsi?

– Visaip būna. Žinoma, aktorių nuo dievo iškart atpažinsi. Tik, kaip visuose darbuose, nedirbdamas – toli nevažiuosi. O tokių aktorių, deja, nepažįstu.

– Ar dažnai lankotės teatre savo malonumui, o ne darbo reikalais?

– Stengiuosi pamatyti svarbiausias premjeras. Labai mėgstu teatrą. Visgi, galima sakyti, kad profesiniais sumetimais „dirbu po darbo“.

– Lapkritį ir gruodį žiūrovai Vilniuje galės išvysti jūsų iniciuotą spektaklį „Julija“, įkvėptą rašytojos Žemaitės gyvenimo. Kaip gimė šis spektaklis, kiek laiko praėjo nuo idėjos iki galutinio rezultato?

– Buvo pasiūlymas iš teatro pusės pagalvoti, kokią medžiagą norėtųsi vaidinti, gal kažką lietuviško... Taip kilo mintis pakviesti dramaturgą, kad  parašytų neordinarią pjesę apie Žemaitę. Žinoma, tokia mintis – rizikinga. Viską įgyvendinti pavyko kokiais trečiais metais, bet pandemija bei kolegos trauma atitolino spektaklio rodymą dar beveik dvejais metais. Kietas riešutas ta Žemaitė – asmenybė, biografija, kūrybiškumas, vertybinės nuostatos... Taip lengvai „nepaimsi“!

– Žemaitės gyvenimas – labai spalvingas. Kas jus pačią labiausiai intriguoja?

– Intriga tik viena – jaunas meilužis. Visa kita – neįtikėtinos svarbos jai pačiai visuomeninė ir kūrybinė veikla. Važiavo į Kauną, į Sankt Peterburgą – Moterų suvažiavimus, į Gardiną – taisyti savo raštų pas Joną Jablonskį, išlėkė į Ameriką būdama šešiasdešimties, per dvejus metus pasakė apie 1500 kalbų Amerikos lietuviams, sugrįžo...

– Esate sakiusi, kad Žemaitei pavydite jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą, užsidegimo kurti. O ko Žemaitė galėtų pavydėti jums?

– Ji džiaugtųsi Lietuvos laisve ir moterų laisve, bet, įtariu, taip pat liūdėtų dėl „Saulės Lietuvoj, kuri niekaip tamsumų neprašalina ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnių nelydi...“

– Ar tarp žymesnių Lietuvos žmonių turime ką nors, kas būtų vertas ar verta „Žemaitės“ vardo?

– Mūsų laikai yra patogūs, tad tokios asmenybės ir tiek savybių viename žmoguje aptikti neįmanoma.

– Vaidmenų esate turėjusi ir teatre, ir kine, ir televizijoje. Kur mažiausiai jaučiatės, kaip žuvis vandenyje? Ar dar yra formatų ar žanrų, kuriuos norėtumėte išbandyti?

– Manau, kad sunkiausia plaukti, kai nežinai krypties. Visuose žanruose. Žibintuvėlio reikia. Iš to, ką norėčiau išbandyti – miuzikle būtų smagu sudalyvauti. Operoje teko.

– Nemažai aktorių teigia savo vaidybos ekrane žiūrėti negalintys. O kaip yra jums?

– Filmus pažiūriu, serialų bijojau žiūrėt. Paskui susikaupiau ir žvilgtelėjau. Pasitikrinau šiek tiek.

– O kokius filmus ar serialus žiūrite pati? Parekomenduokite ką nors mūsų skaitytojams.

– Praėjusią žiemą mielai praleidau su serialais „The Crown“ (liet. Karūna) ir „Ted Lasso“ (liet. Tedas Lasas). Pirmajame – puiki aktorių vaidyba, Anglijos istorijos kontekstai, o antrajame – žavi ir linksma istorija.

– Praeityje ne kartą esate sakiusi, kad kokybiškiems serialams ir filmams reikia pinigų, todėl Lietuvai iki pasaulinės rinkos dar toli. O kaip yra su teatru?

– Sunku komentuoti, nes prisimenu mūsų geriausių režisierių spektaklius, apvažinėjusius visą pasaulį. Dabar ir pasaulis su visomis technologijomis pasikeitė, gyvenimas yra kitoks ir mastelis kitoks. Tikiu, kad jauniesiems, su jų kitokiu pasaulio matymu, irgi pasiseks.

– Karantino metu vedėte nuotolines pamokas. Kaip sekėsi ir koks didžiausias tokio darbo iššūkis?

– Labai nepavydžiu mokytojams, kalbantiems lyg su siena. Ekrane matai daugiausia mergaičių veidus (čia viena pagrindinių bėdų, įtariu, sakytų Žemaitė). Trečdalis ekrano – juodi rėmai. Po dviejų dienų tokių pamokų jaučiausi, kaip griovius kasusi.

– Šiemet jus, kartu su širdies draugu Arūnu Sakalausku, išvydome naujame amplua – kuravote parodą. Ar ši sritis buvo jūsų slaptas pomėgis, ar netikėta avantiūra? Ar ateityje galime tikėtis išvysti dar vieną parodą?

– Mus pakviesti buvo „Contour Art Gallery“ galeristės Vilmos Mačianskaitės idėja. Drąsus žingsnis, juolab investuojant savus išteklius, nes projektas nebuvo paremtas. Pati sakiau, kad tai – geriausias mano spektaklis. Kito dar gali tekti palaukti, nes du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nebent turėtum neįtikėtiną idėją arba tiek intelekto ir būtum sukaupęs didžiulį bagažą, kokį turėjo Šarūnas Nakas, rengdamas parodą „Juzeliūno Kabinetas“.

Labai jums dėkojame už pokalbį. Linkime jums ir visai „Julijos“ komandai kuo didžiausios sėkmės!

Komentarai

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje